Pilaitės istorijoje – Lizdeikos giminės pėdsakai

Pilaitės vardas jauniausiam sostinės mikrorajonui prilipo neatsitiktinai. Archeologai nustatė, kad kadaise čia stūksojo rūmai, kuriems įrengti turtingi šeimininkai negailėjo pinigų.

Susiejo legendą su realybe

Nors apie Pilaitės rytinėje pašonėje kadaise buvusią pilį, dvarą, malūną ir keliolika ūkinių pastatų ilgą laiką tebuvo žinomos kelios legendos, jų buvimas abejonių jau seniai niekam nekėlė. Iš čia atsirado ir šalia esančio Pilaitės kaimo pavadinimas, o šis savo vardą suteikė ir naujajam mikrorajonui. Tačiau rūmų buvimo istorija ilgą laiką buvo paremta tik legendomis ir painiais istoriniais šaltiniais, tol, kol darbo griebėsi istorikai ir archeologai. Paaiškėjo, kad šioje vietoje stovėjo ne šiaip sau rūmai. Jie priklausę garsiai didikų Astikų giminei, kurios kilmės istorijoje esą galima aptikti ir kunigaikščio Gedimino sapną išaiškinusio žynio Lizdeikos vardą. „Iki tol legenda skelbė, kad ta dvarvietė priklausė kažkokiems Viršiloms, bet kas tie mistiškieji Viršilos, buvo visiškai neaišku. Galiausiai istorikas Rimas Bedulskis išsiaiškino, kad šias žemes XV a. pabaigoje įsigijo Astikas Grigalius, o jas paveldėjo jo sūnus. Šis norėdamas išsiskirti save vadino Viršila. Šitaip legenda įgijo realų pagrindimą, o mes, kaip archeologai, ėmėmės darbų“, – pasakojo archeologas Zenonas Baubonis.

Pradžioje vadino Suderve

Pilies rūmai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 1525 m. 1567 m. pilį su apylinkių žemėmis paveldėjo Trakų vaivada Jonas Glebavičius. Pilaitės pavadinimas pilies teritorijai prigijo tik XVII a. Iki tol ši teritorija vadinta Mūrine Suderve. O tai kėlė nemažai painiavos, nes tuo pat metu netoli viena kitos buvo dar bent kelios Sudervės. „Įdomu, kad Pilaitė niekada nebuvo tipiškas viduramžių kaimas, kaip mes tai suprantame. Pilaitės kaimu buvo vadinami dvaro teritorijos pastatai ir juose gyvenę žmonės. Nors, aišku, dvarui priklausė nemažai žemių ir nemažai baudžiauninkų, pavyzdžiui, Viršuliškių kaimas, kuriame darbavosi 300 baudžiauninkų“, – dėstė pašnekovas. Visa dvaro teritorija užėmė apie 2 tūkst. ha, iš kurių 600 ha sudarė miškai.

Kasinėjimus pradėjo neseniai

Daugmaž prieš trejus metus Pilaitės dvaro teritorijoje prasidėję kasinėjimai ir archeologiniai tyrinėjimai suteikė daug žinių apie ankstyvąjį Pilaitės dvaro istorijos laikotarpį. Paaiškėjo, kad XVI a. pradžioje čia buvo pastatyta gynybinė-reprezentacinė pilis, kokių Lietuvos teritorijoje tebuvę kelios. 1655 m. rugpjūtį per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karą su Maskva, Vilniaus puolimo metu, Pilaitės pilis buvo sugriauta ir jau nebeatstatyta. Dvaro gyvenimas persikėlė į piliavietės pakalnę, šalia nuo seno čia buvusių ūkinių pastatų. Pilies griuvėsiai bėgant laikui pamažu nyko, nors mūrų liekanų dar buvo matoma XIX a. pradžioje. Iš pradžių kasinėjimus bandyta vykdyti remiantis istoriniais šaltiniais, tačiau rastas kultūrinis sluoksnis buvo labai menkas. Pirmoji nesėkmė nesumenkino archeologų entuziazmo, ir galiausiai iš nuolaužų, mūrinių sienų likučių pavyko nustatyti, kaip iš tikrųjų atrodė čia stūksoję rūmai. „Tokią reprezentacinę pilį, kokia buvo šioje vietoje, dabar galima pamatyti Siesikuose, Ukmergės rajone. Kitur jos jau sunykusios. O didumo ji nebuvo labai didelė – dviejų aukštų, su dviem bokštais, daugmaž 30 m ilgio ir 15 m pločio“, – dėstė Z.Baubonis.

Pinigų interjerui negailėjo

Daugiau nei šimtą metų stovėjusi pilis stebino to meto žmones savo prabanga. Kasinėdami archeologai rado tokių pat koklių, kokie buvo naudojami mūrijant Valdovų rūmų krosnis. Taip pat aptikta keramikinių puodų, keptuvių, vitražų nuolaužų. Pilyje būta nemažai koklių su pavaizduotais herbais. O dvaro grindų plytelės labai priminė šiandienes – buvo glazūruotos. „Iš viso aptikome apie 400 fragmentų įvairių gaminių. Daugelis jų buvo vietos gamybos. Kokliai greičiausiai buvo gaminami Užupyje, taip pat dabartinėje Klaipėdos gatvėje. Plytos degtos Užupyje, plytų degimo krosnis buvo ir Gedimino prospekte. Dalis gaminių, tokių kaip vitražai, greičiausiai būdavo gabenami iš Olandijos, Vokietijos“, – vardijo pašnekovas.

Dvaras liko gyvuoti

XVII a. viduryje sunykus piliai, dvaro gyvenimas nesustojo. Tiesa, žemės su juose esančiais statiniais per kelis šimtus metų keliavo iš vienų rankų į kitas, tačiau tai nesutrukdė teritorijai vystytis. Kurį laiką dvarą valdė jėzuitai, 1775 m. iš jų žemes perėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinė komisija. XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje dvaro teritorijoje esantys pastatai buvo atnaujinti ir rekonstruoti, išplėtota rekreacinė dvaro dalis. Perstatytų pastatų sumažėjo, tačiau daugelis jų buvo didesni nei anksčiau. 1826 m. įrengus naują užtvanką ir vandens lataką, buvo rekonstruotas malūnas. Taip pat buvo perstatytas ir nauja įranga aprūpintas alaus darykla, veikė statybinių kalkių degykla, kalvė. Apie puskilometrį į pietus nuo dvaro centro buvo įkurtas parkas. Jame pasodinta daug retų rūšių medžių, atsivežtų iš užsienio, ir vaismedžių. Parke taip pat buvo įrengti į piliavietę vedantys takeliai, prie jų stovėjo pavėsinių, suolelių ir gėlių vazų. Paskutinis dvaro savininkas, iki jį į savo rankas perėmė valstybė, buvo sentikių pirklys ir mecenatas Arsenijus Pimenovas. Jis dvarą įsigijo 1913 m. Po 1940 m. dvaras ir visi jame esantys statiniai buvo perimti valstybės, po 1991 m. visi jie tapo atskirų asmenų privačia nuosavybe.

Gimė planuotai, augo pati

Atsirado kaip pirminės ekonomikos vaisius, tačiau tikrąjį veidą jam suteikė ne planas ir statybininkai, o jo gyventojai – Pilaitės bendruomenė.

Statė kaip Pašilaičius

Pilaitė miesto planuotojų galvose atsirado dar sovietmečiu, kaip darni miesto plėtros tąsa. Tik ką buvo baigtas statyti Pašilaičių mikrorajonas, ir statybininkai ėmėsi aktyvių darbų naujoje teritorijoje. Pirmosios statybos prasidėjo 1988-1989 m., per trejus metus išdygo pilkų daugiabučių kvartalas. Statybos darbus vykdė tuomečiai namų statybos kombinatai, tad ypatingo butų grožio tikėtis nereikėjo. Jie nieko nesiskyrė nuo pastatytų Justiniškėse, Viršuliškėse ar Pašilaičiuose. Bankrutavus namų statybos kombinatams Pilaitės plėtra kuriam laikui apmirė. Gilužio ežero link riogsojo betono blokai, buvo išrausta duobių. „Vaizdas tikrai nežavėjo, vėliau viskas buvo užversta smėliu ir laikas pamažu užgydė tas gamtai padarytas žaizdas, bet tuomet tokie vaizdai smarkiai darkė aplinką“, – kalbėjo pilaitiškė. Kuriam laikui statybas Pilaitėje atgaivino „Vingės statyba“, bandė statyti, tačiau bankrutavo „BA Pilaitė“. Kone aktyviausiai daugiabučiai vėl pradėjo dygti pastarąjį dešimtmetį. Čia daugiausia investuoti ėmėsi „Eikos“, „Vilmestos“ bendrovės.

Vardą pasufleravo istorija

Pilaitės vardas mikrorajonui buvo sugalvotas dar prieš pradedant statybas. Iš kelių variantų daugumos pritarimą tuometinėje miesto savivaldybėje gavo Pilaitė. Pirmiausia todėl, kad šioje vietoje nuo seno būta to paties pavadinimo kaimo. Ant netoli esančio piliakalnio ir jo apylinkėse stovėję dvaro statiniai, esama legendų apie viduramžių mūrinę pilį. „Jau pats pilies buvimas kūrė tam tikrą aurą visam mikrorajonui ir greičiausiai savivaldybėje sumąstyta susieti jį su svarbiu Lietuvos regionu – Mažąja Lietuva“, – prisiminė J.Gadliauskienė. Šitaip Pilaitėje buvo atgaivinti lietuviškų, kadaise Vokietijai priklausiusių, o vėliau rusų pervadintų miestų vardai. Šičia galima pasivaikščioti Įsruties, Nidos, Tolminkiemio, Karaliaučiaus gatvėmis. Mikrorajone atsirado ir garsių Mažosios Lietuvos veikėjų vardais pavadintos gatvės: Imanuelio Kanto, Martyno Mažvydo. Veikia netgi įvairius skanėstus gaminanti kavinė „Mažoji Ragainė“.

Faktai ir skaičiai

Pilaitė – Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurės vakarus nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante. Nuo Karoliniškių, esančių rytuose, šį mikrorajoną skiria Pilaitės miškas. Pilaitėje yra išlikęs vandens malūnas, du piliakalniai, dvaro sodyba, du ežerai – Gilužis ir Salotė. Naujoji Pilaitė pradėta statyti apie 1994 m. Čia yra dvi vidurinės mokyklos – Vilniaus Pilaitės vidurinė mokykla ir Vilniaus Martyno Mažvydo vidurinė mokykla, du lopšeliai-darželiai – „Pilaitukas“ ir „Gilužis“. Pilaitės seniūnijoje įkurta daug kolektyvinių sodų. Pilaitėje stovi Vilniaus šv. Juozapo koplyčia, tikinčiųjų parapija.

Gyventojų – 16000

Plotas – 13,8 kv.km

Tankis – 1159 žmonės kv. kilometre